Yra tyli naktis, kai žemė klausosi dangaus,
o širdys ilgesiu pavirtę,
žvakelių liepsnomis pasiekia JUOS…
Šiandien šviesos blyksnis ant kapo tampa tilteliu tarp šiapus ir anapus. Prisiminimai sušildo širdį, o viltis – tarsi baltutis chrizantemos žiedas – šviečia mums iš tolo ir tyliai kužda – jie čia, jie su mumis…
Šiandien žemė, suvilgyta mūsų ašarų, alsuoja praradimo skausmu, bet sykiu ji spindi mūsų atminimo liepsnelėmis, o dangus? Dangus šypsosi mums ir dėkoja už maldą ir patirtą stebuklą: nėra čia ir ten, yra žmogaus istorija, kuri niekada nesibaigia, yra gyvenimas, kuris tęsiasi Dievo globoje ir artume.
Šiandien mūsų širdyse gyvena meilė, dėkingumas ir šviesiausi prisiminimai. Šiandien žemė yra arčiausiai dangaus, o mūsų mintys – su išėjusiais gyvenimo tęsti ten, kur laiko nebėra…
