„Osana Dovydo Sūnui! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Osana aukštybėse!“ (Mt 21, 1–11).
Šiandien minime Verbų sekmadienį – dieną, kai prisimenamas Jėzaus įžengimas į Jeruzalę, lydimas žmonių džiugesio ir mojuojamų ar klojamų po kojomis palmių šakelių. Lietuvoje šią šventę pasitinkame su verbomis – mažais gyvybės, pavasario ir prisikėlimo simboliais.
Verbų sekmadienis žymi Didžiosios savaitės pradžią – tai laikas susikaupimui, apmąstymui, dvasiniam pasiruošimui artėjančiai Velykų šviesai.
Daugelyje krikščioniškų šalių šis sekmadienis vadinamas Palmių sekmadieniu. Lietuvoje tradicinei verbai naudojamos kadagių šakelės su gluosnio ar karklo šakele, nes tikima, kad visžalio augalo šakelė sukaupusi daug gyvybinės energijos, pavasarį skatinančios gamtos ir žmonijos atgimimą. Taip pat rišamos ir įvairiaspalvės verbos iš įvairių džiovintų augalų.
Verbos – ne tik puošmena ar tradicija. Tai tylus, bet džiugus priminimas apie atėjimą to, kurio esmė – meilė, nuolankumas ir viltis. Apie mūsų atgimimą, virsmą ir naują pradžią.
„Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas.“ (Jn 11, 1–45)
