Minime Vėlines

„Sau į kelią neėmiau aš nieko,
Viskas Jums, brangieji mano, lieka…
Žemė, kvepianti medum ir gėlėmis
Ir dangus, nusėtas žvaigždėmis.“ (Justinas Marcinkevičius)

Laikas, kai žemė ir dangus, rodos, priartėja vienas prie kito. Rudens tyloje suspindi ilgesys, kuriuo apkabiname savo mylimiausius. Iš nuotraukų, širdies, iš atminties atgyja jų balsai ir šypsenos, artumas, meilė, veido bruožai…

Šiomis dienomis einame pas savuosius. Su gėlėmis, su žvakelėmis, su neišsakytais žodžiais. Su nespėtais apkabinimais. Ir tuo vilkišku ilgesiu.

Kiek daug žmogaus lieka… Jo atvaizdo kituose, jo išminties mūsų pasirinkimuose, jo gerumo, liūdnų ir linksmų akimirkų, nuotykių ir nutikimų…

Vėlinės yra ne apie mirtį. Jos – apie gyvenimą. Apie amžinąją meilę. Apie nematomą ryšį tarp išėjusiųjų ir pasilikusiųjų. Apie gyvenimą, kurio trapumą suvokiame tik prie brangaus žmogaus kapo.

Tegul žvakių šviesa pasiekia tuos, kurių ilgimės. Tegu nuoširdi malda ir šviesus prisiminimas tampa gražiausiu, jautriausiu ir jaukiausiu mūsų visų susitikimu.

„Tamsoje sukirbėjo kažkas –
paukštis, turbūt susivėlinęs.
Ar graudulys. Gal Dievo dvasia ar vėlė su visais atskubėjus į Vėlines“.