Nušvito širdis –
vyšnių žydėjimo vakarą
langą atvėrus į vasarą
krito ir krito žiedai…
Tamsą ištvėrusios akys
gėrė žydėjimą,
ir ėjo alyvų takais mūsų širdys…
Ten, kur žiogas smuikuoja,
kur rąžos skruzdė…
Kur mūs skardžiabalsė vaikystė
ir kiemo akmenėliai – smagiausi žaislai.
Ėjo širdys per aukštas žoles, ilgiausius takus,
kur amžina saulė,
kur gyvena Mama. (V. B.)
Kiek daug mamos aplink! Kiekvieną dieną… Ir šalia esančios, ir jau po dangaus sodus vaikštinėjančios… Kiek daug mamos aplink… Širdyje, atminty, šalia, gėlės žiede, pumpure, miško samanoje, pirmoje žemuogėje, alyvos šakelėje, jazmino ar ievos magiškame aromate…
Esama mamų kažkur… Gal kalno viršūnėje, gal paukščio sparno plazdenime, gal iš po tamsios žiemos išlindusiame pirmajame spindulyje…
Mes galime neturėti šeimos, namų ar darbo, draugų ar norimų daiktų, bet visi mes turime savo MAMĄ. Ir čia negalioja senatis, mes niekada nepasakysime TURĖJOME… Mama visada ir visur esanti…. Mylinti… Ir ta meilė amžina kaip žydėjimas, upės tekėjimas, kaip dangus, žvaigždė ar saulė… Ji tiesiog yra. Vienintelė tokia, nereikalaujanti atsako ir nieko duoti už tai, kad myli.
Šiandien – švelnus sekmadienis, kai laikas lėtėja ties Motinos vardu. Su gėle, su atodūsiu, su rankos prisilietimu prie nuotraukos rėmelio. Su padėka toms, kurios vis dar laukia mūsų su kvapnia arbata, ir toms, kurios jau kaip šviesa už nugaros, kaip vėjas, glostantis skruostą…
Sako, kur žydi gėlė – ten gyvena Motina.
Tegu šiandien pražysta visos gėlės!
04
Geg