Žmonės, kasdien matantys netekties skausmo ašaras kitų akyse. Kasdien guodžiantys, suteikiantys vilties, apgaubiantys rūpesčiu. Kas jie? Ne, tai ne gydytojai, psichologai ar kunigai. Tai laidojimo paslaugų įmonėje dirbančios administratorės. Jos pirmosios pamato netekties ištiktų žmonių žvilgsnį ir skausmą, kai šie renka karstą ar urną jų mylimam žmogui, drabužius, pajaučia jų širdį, išklauso gyvenimo istorijas, nuramina ir pasirūpina visa velionio šarvojimo ir laidotuvių eiga.
Jos ne tik administratorės, turinčios daryti daug atsakingų darbų vienu metu, jos ir sielos gydytojos, ir psichologės, ir draugės, ir vadybininkės, ir … viskas viename. Ar tai pašaukimas ar darbas? Kokie žmonės gali dirbti laidojimo įmonėse? Ar skausmo pilna aplinka veikia ir dirbančiuosius? Šiandien savo patirtimi paprašėme pasidalinti dvi ilgiausiai UAB „Laidojimo paslaugų centras“ dirbančias administratores Veroniką Salvinską ir Aušrą Mieželienę.
Kada pradėjote dirbti Laidojimo paslaugų centre? Ar prieš tai turėjote patirties šioje srityje? Koks Jūsų išsilavinimas ir darbo patirtis buvo iki tol?
Veronika: Veronika: Laidojimo paslaugų centre (LPC) pradėjau dirbti prieš 17 metų, dar 2007 metais. Iki tol dirbau mokykloje, buvau direktoriaus pavaduotoja ūkio reikalams, sykiu užsiėmiau ir visuomenine veikla, domėjausi politika. O mokiausi aš Vilniaus politechnikume.
Aušra: Šioje įmonėje dirbu nuo 2003 metų, taigi jau 21 metai. Penkiolika metų dirbau Antakalnio padalinyje, o šešeri metai – Viršuliškių. Iki tol aš dirbau prekybos sferoje, auginau vaikus, esu įgijusi aukščiausios kvalifikacijos virėjos profesiją.
Visą straipsnį skaitykite: https://www.15min.lt/…/administratores-kurios…