Vaikas gali juoktis tą pačią dieną, kai netenka artimo žmogaus. Ir tai nereiškia, kad jam neskauda.
Jis gali ką tik verkęs nubėgti žaisti. Kitą dieną supykti dėl menkniekio. Po kelių savaičių vėl paklausti, kodėl močiutė nebegrįš. O kartais – visai nekalbėti apie tai, kas nutiko.
Vaikų gedulas ne visada panašus į suaugusiųjų. Todėl mums, suaugusiesiems, ne visada lengva jį atpažinti.
Norėdami apsaugoti vaikus nuo skausmo, kartais patys vengiame kalbėti apie mirtį. Slepiame ašaras, keičiame temą, ieškome švelnesnių žodžių. Tačiau tyla nepadaro netekties mažesnės. Ji tik gali palikti vaiką vieną su klausimais, į kuriuos jis dar nemoka rasti atsakymų.
Šiandien, Vaikų gedulo suvokimo dieną, norime priminti, kad vaikui nereikia mokytis gedėti taip, kaip gedi suaugusieji. Tai mums reikia mokytis suprasti, kaip gedi vaikas.
Svarbiausia – leisti jam klausti, atsakyti nuoširdžiai, jo amžiui suprantamais žodžiais, ir nebijoti kartu prisiminti mirusio artimojo. Vaikui augant keičiasi ir tai, kaip jis suvokia netektį, todėl skausmas gali sugrįžti net ir praėjus daugeliui metų.
Gedinčiam vaikui mūsų dėmesio reikia ne tik atsisveikinimo dienomis. Jo reikia ir po savaitės, ir po metų – kai aplinkiniai jau seniai sugrįžę į įprastą gyvenimą. 











