Kasmet kovo 4 d. pavasario pradžią paskelbianti šventė, pavadinta Lietuvos dangiškojo globėjo šventojo Kazimiero garbei. Šios šventės data tapatinama su Kovarnių diena, nes tokiu metu parskrenda kovarniai, kovai.
Senoliai šią dieną patardavo praverti tvartų duris, įleisti vidun saulės, kad gyvuliai galėtų pasidžiaugti ateinančiu pavasariu. Kai kur būdavo patariama gyvulius išleisti į lauką. Tikėta, kad jie greičiau augs, bus atsparesni ligoms, ištvermingesni.
Atėjus krikščionybei, su šia diena sutapatintos šv. Kazimiero varduvės. Šv. Kazimieras (1458-1484) buvo Lenkijos princas, trečiasis Lenkijos karaliaus Kazimiero IV Jogailaičio sūnus. Jo mama Elžbieta – Austrijos princesės ir Bohemijos bei Vengrijos karaliaus, Vokietijos imperatoriaus Albrechto II Habsburgo duktė. Šeimoje augo 6 sūnus ir 5 dukros. Kai princui Kazimierui suėjo trylika, tėvas jį, lydimą didelės karių armijos, išsiuntė į Vengriją, nes vengrų diduomenė pageidavo, kad Kazimieras užimtų jų karaliaus vietą. Žygio metu Kazimierui teko stebėti žmonių žiaurumą – plėšimus, sukilimus dėl neišmokėtų samdiniams algų, prievartavimus. Nuo to laiko jis tapo labai pamaldus, gyveno viengungišką, dievobaimingą, asketišką gyvenimą. Jaunuolį mokė Krokuvos kanauninkas Janas Dlogošas. Kazimieras mirė sulaukęs 26 metų nuo tuberkuliozės, palaidotas Vilniuje. Apie jį netrukus pradėjo sklisti stebuklingi pasakojimai, gandai, kad jis gydąs sergančiuosius nepagydomomis ligomis. 1521 m. jis buvo paskelbtas šventuoju.
#LPC #LaidojimoPaslaugųCentras #ŠvKazimieroDiena #Kazimierinės