Mūsų papročiuose graudulinė, dar vadinta grabnyčia, lydėjo žmogų akistatoje su dviem jo valiai nepavaldžiomis jėgomis. Artėjant vasaros perkūnijai, žvakę statydavo ant palangės, tikėdami, kad jos liepsna apsaugos namus nuo žaibo ir gaisro. O atėjus atsisveikinimo valandai, ją įduodavo mirštančiajam – graudulinė degdavo ir per budynes bei gedulingus pietus.
Šiandien, Perkūno dieną, šis senasis paprotys primena, kad mūsų protėviams žvakė buvo daugiau nei šviesos šaltinis. Ji žymėjo pasitikėjimą aukštesne globa tomis akimirkomis, kai žmogaus galios baigdavosi.
Graudulinės liepsna tapdavo tyliu prašymu – apsaugos namams ir Dievo palaimos iškeliaujančiajam.