Laukiame Romo Žmuidzinavičiaus meno gerbėjų, draugų ir bičiulių! Parodoje išvysite naujausius dailininko paveikslus.
Romo Žmuidzinavičiaus (g. 1952 m. liepos 21 d. Varėnoje) kūrybinės šaknys glūdi Dzūkijos Žiūrų kaime, kur prabėgo gražiausios vaikystės vasaros. Šios prigimtinės spalvos – mėlynai žalsvi Ūlos atšvaitai, samanų žaluma, pieskynėlių gelsvumas, žemės rusvumas ir skvarbus dzūkiškas dangus, net žmonių gerumas, audimų raštai ir dainos – tapo jo ankstyvojo jautrumo pagrindu. Ramios, skaidrios dzūkiškos spalvos tarsi tylus branduolys lydi menininką visą gyvenimą.
R. Žmuidzinavičių kaip vieną talentingiausių Lietuvos tapytojų formavo stipri pedagoginė aplinka. Greta kitų reikšmingų mokytojų jam ypač didelę įtaką padarė Sofija Veiverytė ir Augustinas Savickas – skirtingų, tačiau vienodai gilių meninių temperamentų kūrėjai. S. Veiverytė perteikė jautrų spalvos matymą ir tapybos rimtį, o A. Savickas – modernų, laisvą potėpį ir humanistinę pasaulėjautą. Šie autoritetai padėjo žengti į įspūdingą kūrybinį kelią, kur akademinė bazė susiliejo su individualiu matymu.
Pav. Prie aukuro
Per ilgus metus Romas Žmuidzinavičius išplėtojo platų temų lauką. Greta Dzūkijos peizažų svarbi jo kūrybos dalis – Vilniaus senamiestis, bažnyčių bokštai, gatvių ritmai, kuriuose jis atranda sakralios architektūros vertikalę ir kasdienybės horizontą. Miestas jam – ne topografija, o vidinis peizažas, kuriame susitinka istorija, žmogaus būsena ir šviesos kaita.
R. Žmuidzinavičiaus tapyboje ryškus daugiasluoksnis potėpis, sodri, ramiai suskambanti spalvų dermė, aiški figūrų plastika ir nuolatinis noras matomą vaizdą pratęsti į gilesnį, emocinį lygmenį. Autorius nesiekia užfiksuoti tik konkretų motyvą – jam svarbu sukurti nuotaiką, būseną, vidinį virsmą. Kiekvienoje kompozicijoje juntamas perėjimas nuo realaus vaizdo į metaforišką būseną, kur spalva ir potėpis tampa vidinių išgyvenimų kalba.
R. Žmuidzinavičius – menininkas, kurio kūryboje susijungia akademinis tvirtumas ir asmeninis, vidinį pasaulį išryškinantis žvilgsnis.
Pav. Šviesos keliu
Naujoje parodoje „Su angelu“ išryškėja ta kūrybos dalis, kurioje angelas tampa ne tik figūra, bet ir simboliu. Tai šviesos, globos, vidinės tylos ar refleksijos ženklas, galintis pasirodyti tiek žvilgsnyje, tiek spalvos skaidrume, tiek kompozicijos ritme. Angelą galima justi net ir ten, kur jis nepavaizduotas – kaip nuojautą, vedančią žiūrovą į gilesnį santykį su paveikslo erdve, su gyvenimu ir tikėjimu. Tai žmogų lydintis vidinis balsas, tarpininkas tarp matomo ir nematomo, tarp kasdienybės ir gilesnio būties suvokimo.
„Su angelu“ kviečia į kelionę, kurioje susitinka Dzūkijos gamtos šviesos, Vilniaus bokštų vertikalės ir žmogaus vidiniai peizažai. Tai paroda apie tylų, nematomą, tačiau nuolat kartu einantį palydovą – tą vidinę šviesą, kurią kiekvienas nešiojamės savyje arba juntame šalia esant.
Pav. Gyvenimo pašvaistė
R. Žmuidzinavičius parodas rengia ir dalyvauja įvairiuose pleneruose jau beveik 50 metų. Jo darbų yra įsigiję kolekcionieriai iš Vokietijos, Belgijos, Švedijos, JAV ir kitų šalių. Dailininkas yra dirbęs ir restauratoriumi, prisidėjo prie Šv. Jonų bažnyčios ir Verkių dvaro restauracijos, sukūrė nemažai freskų. Jaunystėje dalyvavo ekspedicijose Igarkoje, ten nutapė ir Igarkos kultūros galerijai padovanojo 25 paveikslus bei 500 kv. m.