Marijos kapas žydėjo gražiausiais žiedais…
O ji į dangų keliavo su savo siela ir kūnu,
Palikusi mums tikėjimo šviesą, gyvenimo grožį
Ir slėpinio stebuklo galią….
Nuoširdžiai sveikiname mūsų bendruomenės narius su Švč. Mergelės Marijos į dangų ėmimo švente, Žoline!
Istoriniai šaltiniai teigia, kad Švenčiausioji Dievo Motina buvo palaidota Jeruzalėje, Alyvų kalno šlaite, netoli tos vietos, kur Jėzus meldėsi prieš savo kančią. Apaštalai, atvėrę Marijos kapą, nerado jos kūno – tik žydinčias gėles. 1950 m. popiežius Pijus XII tikėjimą, kad Marija buvo paimta į dangų su siela ir kūnu, paskelbė kaip dogmą.
Per Žolinės atlaidus žmonės susirenka rankose nešdami puokšteles iš pačių gražiausių darželio bei lauko gėlių, pievų žolynėlių, vaistažolių, javų, o kai kur net daržovių ir vaisių. Tokia ypatinga puokštė yra pašventinama ir tampa labai svarbi kiekvieno tikinčiojo namuose. Ji – tarsi namų sergėtoja.
Yra toks gražus ir talpus pasakymas: „Per Žolinę vaisius Dievas prinokina ir savo vaikučiams išdalina.“
Žolinės Lietuvoje siejamos ir su bažnytinėmis apeigomis, ir su tradiciniais papročiais.
Namų apsaugai sustiprinti pašventintų augalėlių buvo užkišama už Šventųjų paveikslų, krikštasuolės lentynėlėje ar padedama lange. Buvo tikima, kad apsaugos nuo ligų, nelaimių, gaisro. Pašventinti augalai buvo ir smilkomi, tikėta, kad namams tai suteiks ramybės, laimės, sėkmės, o sunegalavusiems padės sveikti. Smilkomi būdavo ir gyvulių tvarteliai, ir bičių aviliai… Pašventintų žolynų buvo dedama į karsto pagalvėlę, manyta, kad jie palengvins mirusiojo sielos kelionę į dangų.
Žolinė būdavo ir mirusiųjų pagerbimo diena, ir giminės susibūrimas: per išskirtinę maldą būdavo dėkojama Aukščiausiajam už gyvybę, gamtą, jos dovanas ir gėrybes, o taip pat ir mirusiems artimiesiems – už globą iš anapus.
Po Šv. Mišių iškilmės vyksta giminių susitikimai: bendraujama, pasivaišinama, sužinoma, kaip sekėsi šiais metais, klausiama gal reikia pagalbos, paramos, patarimo ar išaugintų gėrybių.