Gyvybė čia, žemėje, yra pasiruošimas amžinajai būčiai, amžinajam gyvenimui. Mirtis, būdama neišvengiama, tai vartai į šviesą ir meilę, – sakė šv. Ambraziejus.
Ambraziejus buvo Bažnyčios teologas ir mokytojas, Milano vyskupijos vyskupas. Jo raštai ir pamokslai tapo svarbiais Bažnyčios šaltiniais. Įkvėpė daugelį žmonių, tarp jų ir šv. Augustiną, kuris vėliau tapo vienu garsiausių krikščionybės teologų.
Ambraziejus buvo paskelbtas šventuoju dėl savo išskirtinio gyvenimo ir didelio indėlio į Bažnyčios gyvenimą.
Šv. Ambraziejus dažnai laikomas bažnytinės muzikos tėvu ir liturgijos reformatoriumi – sukūrė ne vieną garsų himną, įtraukė himnų giedojimą į bažnytines pamaldas, skatino tikinčiuosius pamaldose giedoti.
Ambraziejus buvo drąsus ir principingas, gyveno asketiškai ir buvo laikomas puikiu dvasiniu vadovu. Jis pabrėžė dvasinį atsakingumą, šventumą ir tarnystę kitiems, taip savo pavyzdžiu rodydamas tikėjimo stiprybę. Mokė gyventi dorai, sakydamas, kad tai kelias į amžinąjį gyvenimą.
Teologiniuose raštuose, pamoksluose Ambraziejus gvildeno mirties ir gyvybės tematiką:
– Gyvybė yra Dievo dovana, kurią reikia saugoti ir puoselėti. Mirtis kaip išsilaisvinimas nuo kūniškojo gyvenimo, kančių ir nuodėmių. Ambraziejus teigė, kad mirtis neturi būti baimės šaltinis, ji – galimybė pasiekti artumą su Dievu.
Jo raštuose dažnai akcentuojama siela, kuri yra nemirtinga.
Ambraziejaus gyvenimas ir darbai, jo įsipareigojimas tikėjimui ir dvasingumas padėjo jam tapti šventuoju, o mums šiandien džiaugtis jo palikimo pavyzdžiu.