Dabartinis Vitalio Dauparo darbas – palydėti mirusiuosius į kitą pasaulį. Jis dirba Laidojimo Paslaugų Centras tanatopraktiku (sanitaru) ir paruošia kūnus šarvojimui ar kremacijai.
Darbe, sako Vitalis Dauparas, jam padeda kunigystė ir tikėjimas.
„Man, kaip tikinčiam žmogui, akivaizdu, kad žmogus nemirė – jo siela gyva ir jis paliko kūną. Tas kūnas jam nebereikalingas ir jis paliko mums juo pasirūpinti atitarnavus. Su juo reikia elgtis pagarbiai, gražiai palydėti į žemę ar į kremaciją. Įsivaizduoju, kad tas žmogus, kuris palieka kūną, tarsi sako: ei, pasirūpinkite mano rūbu, aš jau turiu eiti. Turiu darbe tokį pusiau slaptą rožančių. Kai prausiu žmogų, meldžiuosi už jį. Gal jam taip lengviau išeiti ir tą atitarnavusį rūbą palikti“, – šypsojosi V. Dauparas.
Visą išsamų interviu apie V. Dauparo gyvenimo, pašaukimo ir profesinį kelią skaitykite DELFI.lt (tik prenumeratoriams):
„Kunigu norėjau būti nuo kokių 10 metų. Mano mama – ortodoksė, o tėtis katalikas. Mano vyresnį brolį tėvai pakrikštijo kataliku, o mane – ortodoksu, taip savotiškai pasidalijo, kad visiems būtų po lygiai. Nuo vaikystės namuose minėdavome dvejas Kalėdas, dvejas Velykas – niekada nejausdavau priešpriešos ar prieštaros. Kai vaikystėje pajutau, kad noriu būti kunigu, negalvojau, ar tai ortodoksų, ar katalikų dvasininkas. Tiesiog pajutau Dievą“, – pasakoja Vitalis.
Įdomaus skaitymo!
